Fotomo

Milda: Sveiki, atkaklieji fotomokyklinėtojai, fotomokleriai, ar tiesiog visi tie, kurie, kad ir rudenį, nepatingit paskaitinėti fotomo.
Galvojome, apie ką gi dar su jumis pasikalbėti, kai į galvą šovė viena labai paprasta, elementari ir aktuali mintis – archyvavimas! Šiaip ar taip, juk turint daug daiktų kažkokia sistema egzistuoja visur, tiesa? Šakutes laikome virtuvėje, įrankių stalčiuje, fotojuostų nekišame į mikrobangę (beje, kaip išmintingai perspėja patys jų gamintojai, kačių – irgi), o knygos savo vietą visuomet ras knygų spintose ar lentynose. Taip pat yra ir su nuotraukomis.
Galbūt atrodys juokinga, kodėl mes čia dabar apie tai kalbame? Taigi nuotraukos dažniausiai ne popierinės, jos kompe, ir taip aišku! Tačiau vien tik kompiuteryje turint kiek daugiau nei 10 000 fotografijų viskas nebeatrodo taip paprasta… Folderius, kuriuose laikau nuotraukas, seniau pavadindavau praktiškai bet kokiais vardais, tačiau archyvams didėjant pastebėjau, kad tai… naa…nelabai patogu. Kad būtų aiškiau, pateiksiu keletą pavyzdžių – „ak“ „dzyray“ „stsd“ ir kiti. Norint rasti konkrečią nuotrauką, o kartais net įvykį, tenka gerokai pavargti – „2mdroj“ man nieko nesako! Šiemet strategiją pakeičiau – grįžusi iš kelionės, šventės ar tiesiog pasisėdėjimo su draugais vos tik sukėlusi nuotraukas kompiuterin pasirūpinu, kad būtų patogu surasti tai, ko man reikia. (Žinoma, galbūt kiek paprasčiau yra fotografuojant jpg formatu, tačiau naudojant raw formatą kompiuteris ne tik kad nerodo nuotraukų thumbnails‘ų, bet jeigu jau juos užkraudinėja, tai ypatingai lėtai). Net jei (dar) neesate tokie išprotėję fotomaniakai kaip mes, nuoširdžiai siūlau vadinant folderius su fotografijomis parašyti įvykį, vietą, žmones ir netgi datą. Ši sistema sena kaip pasaulis ir naudojama netgi žymių fotomenininkų jau nuo seniausių laikų, tiesiog kartais prireikia trupučio laiko ir nuovokos (kaip kad man), kad imtumei ja naudotis.

Kalbant apie juostų archyvavimą, čia viskas dar paprasčiau. Pirmoji taisyklė – NEKARPYKITE JŲ PO VIENĄ KADRĄ! Taip ne tik kad lengva praganyti vieną kitą negatyvą, bet ir nepatogu dirbti su senaisiais didintuvais. Apskritai nuvalius juostą geriausia yra ją sukarpyti dalimis po 6 kadrus ir suvyniojus į popierių (viename lenkime – tik kelios atraižėlės!) vėlgi užsirašyti įvykį, žmones, datą ar dar velniai žino ką, kas padės jums suprasti, ko šiame „paketėlyje“ galima ieškoti. Ir nesikliaukite akimirkos asociacija! Jos linkę labai greitai pasimiršti ar keistis…

Kita bėda, galinti ištikti kaupiant savo nuotraukų archyvą, yra vietos, kurią galite skirti kompiuteryje, dydis. Jos pritrūkus, norom nenorom tenka įrašinėti fotografijas į kompaktus, tad kaipgi viskas su archyvavimu tuomet? Nuoširdžiai atsakysiu – neįsivaizduoju! Praktiškai vos tik įrašiusi nuotraukas į kompaktą palaidoju visas viltis dar kada nors jas išsitraukti… Sad, but true.

Karolis: Archyvuoti ir kaupti nuotraukas ne privaloma, bet dažniausiai labai naudinga. Ir net jei kas nors kada nors suabejos jūsų visų kadrų pasilikimu ir archyvavimu – neklausykit. Nes paskui galite labai pasigailėti, iš asmeninės patirties sakau. Taigi, kad nenutiktų kaip sakė Milda, ir nepalaidotumėte savo fotografijų kompaktuose su visam, paminėsiu kelis būdus išsaugoti nuotraukas taip, kad jos būtų tiek bet kada pasiekiamos, tiek ilgai jums „tarnautų“.
Vienas būdų, kaip kad minėjo Milda, ko gero yra pats aiškiausias – laikyti ir kaupti viską vidiniame kompiuterio kietajame diske. Bet, gaila, jis ne guminis. Be to, kietieji diskai linkę gesti, svilti, kepti ir daryti kitus neįtikėtus dalykus, kurių jums ko gero nesinorėtų išgyventi. Čia atsiranda įrašomi CD/DVD kompaktai. Įrašytas cd/dvd diskas, laikomas ir saugomas tam tikromis tinkamomis sąlygomis (sausa ir kambario temperatūros vieta ir t.t.) gali išlikti ir atlikti savo funkciją, t.y. būti nuskaitytas kompiuterio apie 5 metus. Tad patartina juos tikrai akylai saugoti ir kas keletą metų perrašinėti. Mano manymu, pakanka ant kompaktinių diskų užsirašyti tuos dalykus, kuriuos minėjo Milda (data, žmonės, gal vieta ir t.t.) kad prireikus atsimintumėte ir rastumėte, kas kur. Aš asmeniškai kompaktinius diskus dar ir numeruoju. Vėliau papasakosiu kam.

Be kompaktinių diskų yra galimybė nuotraukas saugoti išoriniuose nešiojamuose arba stacionariuose kietuosiuose diskuose. Bet ir su jais būna tos pačios bėdos, kaip ir su paprastais. Sugenda, numiršta, perkaista, formatuojasi, ar dar koks velnias. Iš esmės yra servisų, kurie teikia informacijos atkūrimo paslaugas (recovery), bet labai norint, tai galima daryti ir pačiam, tereikia plačiau pasidomėti. Taip pat galime saugoti nuotraukas įvairiose USB atmintinėse, bet šiuo atveju labai greitai prieiname ribą, kai vietos nebepakanka.
Natūraliai kyla klausimas, kaip paskui susigaudyti tarp tų kompaktinių diskų, kai ko nors prireikia. Nejaugi teks peržiūrinėti kiekvieną CD tam, kad susirasti atitinkamą atvaizdą? Ne! ACDSee programa turi galimybę pasidaryti labai mažą kompaktinio disko kopiją su mažomis nuotraukėlėmis, tiksliau didelių originalų, esančių CD, mažas kopijas (neabejoju, kad yra ir daugiau tai darančių programų), kurias galima peržiūrėti net neįdėjus kompaktinio disko į CD/DVD rom‘ą. Tam kompaktinius diskus ir numeruoju. Programoje pasižiūriu į skaičiuką, peržiūriu kompaktinio disko turinio mažą kopiją ir prireikus įsidėjęs CD ar DVD kompaktinį diską nusikopijuoju tai, ko man reikia. Sistemingai viską užsirašant, galima pasiekti dar efektyvesnių rezultatų ir VISADA žinoti, kur ir kas yra. Kai kurie darosi kartotekas su aprašymais, skaičiukais ir kita informacija apie kompaktinius diskus ir t.t. Čia fantazijai galima pasireikšti kaip reikiant : )
Žinau, kad palikome nemažai klausimų apie nuotraukų „atstatymą“ ir t.t., tad FOTOMO pažada dar vieną straipsnį apie nuotraukų atkūrimą iš netyčia formatuotų ar ištrintų SD ar kitų fotoaparatų atminties kortelių, mat dažnai nutinka taip, kad netyčiomis formatuojame ar ištriname nuotraukas iš atminties kortelės. Taip pat kartais „sudurniuoja“ ir patys fotoaparatai. Taigi iki greito pasimatymo!